Dėl sisteminio Direktyvos 1999/70/EB netaikymo Sicilijos regione

Peticijos pateikėjas skundžiasi, kad Sicilijos nacionalinis įstatymų leidėjas de facto netaiko 2001 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminio dekreto Nr. 368, kuriuo įgyvendinama Direktyva 1999/70/EB dėl darbo pagal terminuotąsias sutartis visoje ES ir kuriam prieštarauja regioninės teisės aktai, neatitinkantys Bendrijos teisės aktų dėl darbo pagal terminuotąsias sutartis. Darbuotojai (daugiau nei 5 000), apie kuriuos kalbama peticijoje, yra daugiausia Sicilijos regiono savivaldybių, sveikatos priežiūros institucijų, įvairių lygių ligoninių ir kitų viešojo administravimo institucijų darbuotojai. Iš pradžių jie buvo paskirti vykdyti „socialinės paskirties darbą“ arba „komunalinių paslaugų veiklą“. Vėliau, remiantis gausybe įstatymų, priimtų nuo 1990 m. iki šių dienų, jie buvo perkvalifikuoti į asmenis, su kuriais sudarytos terminuotosios darbo sutartys. Regioninės teisės aktai leido atnaujinti per maždaug 28 metų laikotarpį po 1990 m. darbo pagal terminuotąsias darbo sutartis santykius, pažeidžiant Direktyvos 1999/70/EB 5 punktą (nėra priemonių, numatančių baudas už piktnaudžiavimą sudarant terminuotąsias darbo sutartis ilgesniam nei 36 mėnesių laikotarpiui). Visų pirma peticijos pateikėjas kritikuoja 2004 m. gruodžio 28 d. Regioninį įstatymą Nr. 17, kuriuo Sicilijos teismai naudojasi kaip priedanga netaikyti Bendrijos direktyvą įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų ir kuriame nustatyta, kad darbuotojams, kurie baigia priklausyti „socialinės paskirties darbą“ vykdančių asmenų kategorijai, pagal 2004 m. gruodžio 28 d. Regioninio įstatymo Nr. 17 77.2 straipsnį netaikomas valstybinis reglamentas dėl neterminuoto darbo. Kaip klaidingo Sicilijos teismų praktikos aiškinimo įrodymą peticijos pateikėjas nurodo 2013 m. spalio 27 d. Kasacinio teismo sprendimą Nr. 25672, kuris pripažino teisėtu Sicilijos laikinojo darbuotojo skundą dėl to, kad jis, daugelį metų vykdęs įprastą darbą vietos savivaldos institucijoje, prašė pripažinti jo darbo santykius esant neterminuoto pobūdžio, ir atitinkamai skirti kompensaciją už patirtą žalą pagal nacionalinius įstatymus (T. U. Darbas viešajame sektoriuje). Taigi, Aukščiausiasis Teismas panaikino Palermo Apeliacinio teismo sprendimą, kadangi teismas, neteisingai aiškindamas atvejį dėl minėtos darbo sutarties, nustatė, kad vietos valdžia reglamento netaikymą grindė ne laikinais organizaciniais ir gamybos reikalavimais, o politiniais ir socialiniais reikalavimais, kuriais siekiama įveikti socialinės paskirties darbui būdingus socialinės paramos santykius, kad minėtas personalas įgytų profesionalumą ir kvalifikacijų, remdamasi Direktyvos 1999/70/EB priede pateikto bendrojo susitarimo 2 dalies b punkto nuostata.